užupkalis

užùpkalis sm. (1) LKKVII196, ažùpkalis (r.) (1) LKKVII196, Rk, Skp žr. užpakalis: 1. Kažin kas sureko iš užùpkalio Slm. Iš užùpkalio capt! Šmn. Priejo iš užùpkalio Žl. Tas berniokas, užùpkaly stovėdamas, viską girdi Tršk. Stovia ažùpkaly [šeimininkas], saugo, žiūria Svn. Aš atsisėdau prieky, anas – ažùpkaly Ob. Po pori eina užùpkaly pamergiai ČrP. Jis [kaimo] užùpkaly gyvena Vb. ^ O pasižiūrėk, maž viškui užupkaly stovia [mirtis] E. 2. Boba plačiu užùpkaliu Slm. Atsisėdo ažùpkaliu ant manę Kp. Po ažùpkalio paklaupiu kojas, ažušyla Adm. Tik paleistuvės ažùpkalius kraipo Skp. Duoda vaiku ažùpkalin, ir viskas Kpr. ║ Telioką nuperka, priekį pasiema, ažùpkalį parduoda Ob. 3. Išplėšė ažùpkalį man kailiniokų, alkanas arklys kaip čiupo! Svn. Priekis rauktas, o ažùpkalis klostytas Plvn. ^ Teip dūmė, kad net kulnai užùpkalį daužė Tr. 4. žr. užpakalis 5: Iš užùpkalio nežinos, kad bobutė (apsivilkusi raudonomis gėlėmis suknele), iš priekio pamatę juoksis Slm. 5. žr. užpakalis 6: Einorienė tai tuoj rankas užùpkalin, ir neduoda bučiuot Slm. Buvo užùpkalin užejęs Žl. 6. žr. užpakalis 7: Kaip važiavo, čiūkš užùpkalis mašinos ir įburbėjo Slm. Priekis eina gerai, ale ažùpkalis sienojo reikia kėravot, kad gerai išvažiuot Svn.

◊ per užùpkalį netiesiogiai, neviešai: Možna paduot [kyšį], ale par ažùpkalį Slm.